Karių perlaidojimo detektyvas virto filmu

Rūta Oginskaitė

Vienoje duobėje – vokietis ir du rusai. Bitininkas Jonas Blažys per Antrąjį pasaulinį karą tėvo užkastus kareivius sumanė perlaidoti, bet susidūrė su biurokratais. Apie tai – naujas Audriaus Stonio filmas, rašo „Lietuvos rytas”.Neįtikėtiną trijų karių perlaidojimo istoriją pasakojantis A.Stonio dokumentinis filmas vadinasi „Kenotafas”. Jo premjera po savaitės bus rodoma festivalyje „Scanorama”.

189298_111530062278147_5156422_n 285399_111524782278675_1876007_n

Kenotafas reiškia simbolinį antkapį. A.Stonio „Kenotafas” susijęs su ąžuolu, žyminčiu žuvusių karių amžinojo poilsio vietą netoli bitininko J.Blažio namų Utenos rajone.73 metų bitininkas niekaip negalėjo nurimti: jo žemėse Antrojo pasaulinio karo metais buvo slapta palaidoti trys kariai – du rusų ir vienas vokiečių kariuomenės.Jų vardai nežinomi, o bendras kapas tik ąžuolu pažymėtas. Ir ne kapas tai, o buvęs griovys lauke.Bitininkas nusprendė, kad reikia juos žmoniškai palaidoti, ir jau buvo besiruošiąs savarankiškai tai atlikti. Šį ketinimą sužinojęs A.Stonys paprašė, kad jis neskubėtų.

„Palaukite, sakiau, nekaskite. Atvažiuosime su kino kamera. Atvykome ne tik su kino operatoriumi Audriumi Kemežiu, bet ir su archeologais, su galybe leidimų, nes negalima šiaip sau imti ir kasinėti.

Tada, prieš trejus metus, mes manėme, kad kursime filmą apie tai, kaip svarbu palaidoti per karą svetur žuvusius žmones. Tarsi padėsime tašką, kad karas vienąkart baigtųsi”, – prisiminė 47 metų A.Stonys.

– Kaip sužinojote, pas ką važiuoti su kino kamera?

– Mano tėvas Česlovas Stonys, kai gyveno Kirdeikiuose, susipažino su bitininku J.Blažiu.

Tą žmogų slėgė istorija, kurią jis prisiminė nuo Antrojo pasaulinio karo metų ir kuri mane sukrėtė.

J.Blažys žinojo, kad karo pradžioje jo tėvas slapta palaidojo du žuvusius rusų kareivius, o vėliau – vokiečių karininką. Vaikas buvo, bet prisiminė, kaip šeima slaugė mirtinai sužeistą vokietį, o palaidojo jį tame pačiame griovyje, kur prieš keletą metų užkasė rusus. Blažiai per kiekvienas Vėlines uždegdavo jiems žvakučių prie ąžuolo.

– Prisiminkime, kodėl reikėjo laidoti slaptai?

– 1941 metais ūkininkas savo žemėse rado du nušautus rusų kareivius. Bet kas galėjo apkaltinti, kad tai jis nužudė, todėl naktį nuvežė kūnus už kaimo ir palaidojo.

1944 metais savo sode tas žmogus pamatė sužeistą vokiečių karininką. Sėdėjo į obelį atsirėmęs, išdraskytais viduriais.

Ūkininkas parsivedė vokietį į namus, perrengė baltais marškiniais. J.Blažys sužeistąjį taip ir įsiminė: baltais sukruvintais marškiniais ir valgantį jam atneštas braškes.

 

Po kelių valandų karininkas mirė. J.Blažio tėvas vėl ėmė bijoti – ir vokiečių, ir rusų. Mat galėjo būti apkaltintas, kad slėpė vokietį arba kad užmušė karininką! Todėl laidojo naktį, paslapčia, toje pačioje duobėje. Trijų kareivių kapą ūkininkas pažymėjo ąžuoliuku. Per 70 metų išaugo didžiulis medis. Tam ūkininkui ir rusai, ir vokiečiai buvo okupantai. Nepaisant to, jis jautė pareigą juos palaidoti kaip žmones, o sūnus – perlaidoti kūnus kapinėse.

– Su archeologais ieškojome apie šešis mėnesius. Išrausėme viską aplink, beveik praradome viltį. Galiausiai radome.

Dėl vokiečio viskas buvo lyg ir paprasta – atidavėme jo kaulus vienai Vokietijos organizacijai, kuri rūpinasi karių palaikais. Bet kai atėjo laikas perlaidoti rusų karius, sužinojome, kad neturime teisės, nes jie yra ne Lietuvos piliečiai. Tada nutarėme perduoti palaikus Rusijos ambasadai – tegul jie laidoja. Ambasada atsisakė priimti karių kaulus, nes tarp Lietuvos ir Rusijos nėra pasirašyta palaikų perdavimo sutartis. Nėra nei žmonių, nei institucijų, kas galėtų užsiimti perlaidojimu. Tie karstai atsidūrė Karinio paveldo tyrimų kolegijos biure. Rašėme laišką į Seimą – prašėme, kad mums padėtų išspręsti šią problemą. Jie atrašė, kad bus sudaryta komisija, į kurią kvies darbuotojus iš įvairių ministerijų, paveldo specialistus.

Dar po kelių mėnesių gavome atsakymą, kad tokia komisija nebus sudaryta. Maždaug tegul palaikai ir toliau guli biure. Išgirdome net tokį pasvarstymą: juk lietuviai Rusijoje irgi susiduria su kliūtimis, kai nori perlaidoti palaikus, trūnijančius Sibire. Taip buvo kalbama ne kur nors virtuvėje, o valdininko kabinete.

– Tai tapo filmo turiniu?

– Netroškau, kad filmas būtų apie biurokratus. Nenorėjau lįsti ir į politiką. Bet filme to esama. Tas netikėtas posūkis palietė ir patį filmą, pakreipė jo prasmę.

Teko suprasti, kad per 70 metų nuo karo beveik niekas nepasikeitė.

Prieš 70 metų žmogus negalėjo normaliai palaidoti karių. Dabar – irgi. Vienintelė išeitis – vėl slapta naktį užkasti, sulyginti vietą, gal ąžuoliuką pasodinti ir laukti dar 70 metų.

– Jums buvo svarbu nustatyti karių tapatybę?

– Turėjome tokią mintį: surasime, nustatysime tapatybę, tada gal pavyks sužinoti, kur jų artimieji.

Vokietis prieš mirtį spėjo pasakyti, kad jis turi du vaikus. Prie jo palaikų radome tik kelias uniformos sagas ir sidabrinį sužeidimų ženklelį. Vadinasi, jis buvo sužeistas daugiau nei du kartus. Ženklo su identifikavimo numeriu prie jo nebuvo.

Specialistai pagal palaikus nustatė karių ūgį, amžių. Vokietis galėjo būti 24–25 metų. Rusai dar jaunesni.

Važiavome į Berlyno karo archyvus, bet mums pasakė, kad yra maždaug 20 tūkstančių tokių karių, kurių sužeidimai, ūgis, amžius – tokie pat. Štai, sako, 20 tūkstančių kortelių, tarp jų tikrai yra jūsų surasto kareivio byla, bet kas gali pasakyti, kuri?

Prie vieno rusų suradome gertuvę, pilną vandens. Žmogus prisipildė gertuvę ir žuvo. Ant gertuvės iškalinėta pavardė „Rakin” ir aštriu daiktu išbraižyta „Levin”. Prie kito kareivio radome šaukštą su iškalinėtais inicialais F.P.T.

 

Buvome tikri, kad rusų karius mums pavyks lengvai identifikuoti. Juk mes tiek daug žinome: Rakin, Levin, F.P.T.! Iš Rusijos archyvų mums atsakė: jei norite ką nors sužinoti, pasakykite ne tik karių pavardes, bet ir vardus, tėvavardžius, kur gimę, kuriame būryje kariavo, kada žuvo. Beviltiška. Visi trys kariai liko be vardų.

– Kuo baigėsi ši istorija, pamatysime filme. Kaip jį apibūdintumėte?

– Tai paieškų filmas – nuo pat tos akimirkos, kai J.Blažys atveda mus prie ąžuolo.

Svarstome, kaip taip yra, kad vis dar kariaujame su tais kaulais. Jie septynis dešimtmečius pragulėjo bendrame kape ir dar pusantrų metų Karinio paveldo tyrimų kolegijos biure.

Tiek laiko prireikė, kol buvo sutvarkyti visi perlaidoti reikalingi dokumentai. Dabar karių palaikai jau ilsisi kapinėse.

Per karjerą – kelios dešimtys prizų A.Stonys – Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Europos kino akademijos narys. Nuo 1989 m. režisierius sukūrė 17 dokumentinių filmų ir vieną trumpametražę vaidybinę juostą. A.Stonio kūryba apdovanota dviejose dešimtyse tarptautinių kino festivalių. Režisierius yra daugelio festivalių žiuri narys. Jo kūrybos retrospektyvos rodytos Izraelyje, Rusijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Japonijoje.

1992 m. „Neregių žemė” apdovanotas Europos kino akademijos FELIX prizu kaip geriausias Europos metų dokumentinis filmas. Tokį apdovanojimą A.Stonys pelnė vienintelis iš Lietuvos dokumentininkų.

Dabar režisierius dirba prie trijų tarptautinių projektų, dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Vilniaus dailės akademijoje, rengia meistriškumo dirbtuves įvairių šalių festivaliuose.

This entry was posted in Новости. Bookmark the permalink.

2 Responses to Karių perlaidojimo detektyvas virto filmu

  1. viktoras says:

    Šaunuoliai žmonės 70 metu išlaikę žuvusių kariu atminimą ir nuveikę milžinišką darbą palaidoje visas tris karo aukas.Lietuvoje tokiu atvejų yra daug.Ir ta pati problema:leidimai iškasti,ekspertizė,perlaidojimas,materialines išlaidos.

  2. Esmė says:

    Okupantai čia galėjo užkasti ir okupantų baudžiamųjų akcijų metu nužudytus nekaltus gyventojus,kuriuos NKVD-KGB struktūros tiesiog išversdavo į duobes kartu su savo kareiviais,kad išvengti paliktų žudynių pėdsakų.Tai buvo įprasti NKVD-KGB struktūrų veiksmai,todėl priešais Palangos bažnyčią esančią NKVD-KGB propagandinę kapavietę bųtina pakasinėti.Manau suversti kaip šiukšlės aukų lavonai galėtų atskleisti ne vieną paslaptį,kurią saugo Rusijos spec tarnybos Palangoje.

Добавить комментарий

Ваш e-mail не будет опубликован. Обязательные поля помечены *